Spalio 19–20 dienomis Vokietijoje veikiančių lietuviškų mokyklėlių atstovai gilino savo pedagogines žinias ir mezgė tarpusavio kontaktus. Šiomis dienomis Renhofo pilyje Hüttenfelde vyko žinomos pedagogės ir daugiakalbystė tyrinėtojos Dr. Sandros Petraškaitės-Pabst organizuotas seminaras „Lituanistinio ugdymo iššūkiai daugiakalbystės sąlygomis.” Seminare dalyvavo ir Berlyno lietuvių mokyklėlės atstovė, užsiėmimus su mažųjų vaikų grupe vedanti mokytoja Rasa Hoemann. Norime pasidalinti Rasos įspūdžiais iš renginio ir tikimės, kad jie bus naudingi tiek vietos mokytojams, tiek jaunus vaikus auginantiems tėvams.
Pagrindinį seminaro pranešimą skaitė Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst, Vokietijoje gyvenanti akademikė, kuri daugelį metų tyrinėja daugiakalbiškumo fenomeną, ieško būdu pritaikyti teorines įžvalgas praktikoje bei pati augina tris daugiakalbius vaikus. Lektorė supažindino dalyvius su lituanistinio švietimo aktualijomis, rekomendavo konkrečią integruoto lituanistinio švietimo programą. Kalbėdama apie lietuvio kalbos mokymą, ji įvardijo ne vieną daugiakalbystės suteikiamą privalumą, dėl ko lietuvių kalbos mokymas šalia vokiečių ir anglų kalbų turėtų būti traktuojamas kaip investicija visam vaiko gyvenimui.
Dr. Petraškaitė-Pabst neapsiribojo vien tik teorinėmis pastabomis, bet aptarė ir praktinius kalbos mokymo aspektus, tame tarpe ir tėvų įprastai daromas klaidas, kurios apsunkina mokymosi procesą. Anot jos, be galo svarbu yra mokyti vaikus lietuvių kalbos be prievartos, skatinti teigiamas emocijas ir padėti vaikams ugdyti pasitikėjimą savimi. Suagusiųjų siekis nubausti vaikus ar juos ignoruoti už netinkamai ištartą žodį, per menkai išplėtotą žodyną demotyvuoja vaikus ir atstumia juos nuo lietuvių kalbos. Todėl vaikui labiau padėsite parodydami kaip teisingai ištarti žodį patys jį naudodamį kasdienėse situacijose, jo žodyną išplėsite kartu skaitydami lietuviškas knygas (rekomenduojamų knygų sąrašas). Suaugę privalo rodyti pagarbą vaikui ir išsaugoti jo orumą, nes tik tokiu būdu vaikas emociškai pribręs daugiakalbystei.
Kitas seminaro pranešėjas, VDU istorikas ir Lietuvių išeivijos instituto vadovas Prof. Dr. Egidijus Aleksandravičius, skaitė paskaitą apie „Gyvosios lietuvybės idėją pokario pabėgėlių kartoje ir dabar.” Profesorius siūlė tautiečiams „neužsidaryti gete” ir ieškoti būdų būti lietuviu nekompleksuojant, pajuntant savo išskirtinumą. Jis teigė, jog labai svarbu „daugiakultūriškumą suprasti kaip vertybę,” nebijoti žvelgti į savo gelmę ir puoselėti lietuvybę, tuo pačiu metu, kai mes bandome prisitaikyti prie svečios šalies gyvenimo būdo ir papročių.
Praktine mokymų patirtimi dalinosi mokytojos Nijolė Balčiūnienė, dirbanti lituanistinėje mokykloje Frankurte prie Maino, ir Jurgita Orlovaitė, atstovaujanti Liuksemburgo Europos mokyklą. Ponia Balčiūnienė dalinosi įspūdžiais iš Lietuvoje vasarą vykusių etnokultūros ir lietuvių kalbos kursų. Panelė Orlovaitė pademonstravo Suzuki metodo įkvėptus kalbinio ir muzikinio lavinimo užsiėmimus. Šio metodo praktikuojami žaismingi, praktiniai pratimai ypatingai gerai tinka darbui su mažų vaikų grupėmis. Rasa Hoemann svečiams papasakojo apie Berlyno mokyklėlėje rodytus lėlių spektaklius, kurie su minimaliom priemonėm sugeba sukurti magišką atmosferą ir įtraukti vaikus į įsivaizduojamą pasakų pasaulį.
Pertraukose tarp pranešimų seminaro dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti Vasario 16-osios gimnazijos patalpas. Lydimi direktorės Janinos Vaitkienės tėvai lankėsi popamokinės veiklos kambariuose, lietuvių kalbos, tiksliųjų mokslų klasėse. Pastaroji paliko ypatingą įspūdį susirinkusiems tėvams; daugelis jų pirmą kartą matė taip moderniai įrengtą klasę.
Įdomu buvo pasivaikščioti ir po gimnazijoje vykstančią parodą „Vilko vaikai.” Pokario metais iš Karaliaučiaus srities bėgančių žmonių ir vaikų istorijos sukrėtė tėvus ir pateikė vertingą istorinę pamoką. Žinia, didelė dalis pabėgėlių iš Karaliaučiaus atsirado Lietuvoje nežinodami kalbos, kamuojami bado ir traumatinių patirčių, bet tai nesutrukdė jiems pramokti lietuviškai ir jau po poros metų daugelis jų kalbėjo lietuviškai be mažiausio akcento. Toks pavyzdys turėtų padrąsinti tuos tėvelius, kurie dėl įvairių priežasčių vis dar nesiryžta kalbėti su savo atžalom gimtąja kalba. Juk kaip byloja liaudies išmintis, mokytis niekada nevėlu.
Be visų akademinių ir praktinių patarimų, dar vienas didelis seminaro privalumas buvo galimybė gyvai pabendrauti bei apsikeisti patirtimi su kitų savaitgalinių mokyklų atstovais. Įdomu buvo sužinoti, kad nepaisant skirtingų atsiradimo aplinkybių ir pradinių nuostatų, ilgainiui visos mokyklėlės apsistoja prie panašios mokymo struktūros ir dienotvarkės. Mokytojai skirsto vaikus į grupes pagal amžių, kas leidžia naudoti skirtingoms amžiaus grupės adaptuotas mokymo programas. Didelė dalis mokyklėlių siekia organizuoti užsiėmimus bent porą kartų per mėnesį, tokiu būdu suteikdamos vaikams galimybę užmegzti artimesnius santykius su bendraamžiais ir mokytojomis. Be to, visų bendruomenių atstovai prisipažino, kad susiduria su panašiomis problemomis ieškodami mokykloms pritaikytų patalpų, finansuodami jų veiklą.
Seminaras paliko labai gerą įspūdį visiems dalyviams, tad buvo nuspręsta, kad tokio formato renginius reikėtų organizuoti kasmet. Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst taip pat pasidžiaugė, kad panašios idėjos plinta ir kitose šalyse – jau netrukus jį organizuos identišką renginį Londono lietuvių bendruomenei. Jei jūs susidomėjote seminare nagrinėtomis temomis, norite pasidalinti savo patirtimi ar gauti daugiau pedagoginių žinių, mielai kviečiame susisiekti su Berlyno lietuviškos mokyklėlės (BLM) organizatoriais arba apsilankyti mokyklėlės užsiėmimuose. Apie užsiėmimų laiką ir vietą sužinosite BLM Facebook paskyroje.
Nuotraukų autorius © Reporteriai Vokietijoje komanda