[new_royalslider id=“13″]
Vieną vėlyvą šeštadienio rytą susitikome buvusiame Berlyno oro uoste Tempelhof. Šiandien lėktuvų pakilimo takai bei oro uosto laukai atviri visiems berlyniečiams. Čia einama pasivaikščioti, čia gulima ant žolės, važinėjama dviračiais ir riedučiais, čia – leidžiami aitvarai. Šią vietą pasirinkome ne tik dėl atviros ir vėjuotos erdvės, kurią ypač mėgsta aitvarai, bet ir dėl to, jog mes, kaip ir viso pasaulio lietuvių bendruomenės, šiemet prisimename Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Nuo šio, vieno svarbiausių įvykių Lietuvos XX amžiaus istorijoje, kuomet ekspermentinis lėktuvas „Lituanica“ perskrido didijį vandenyną, praėjo 80 metų.
Visi įvykiai tarsi savaime susidėliojo – dar žiemą gavome elektroninį laišką su pasiūlymu Berlyno lietuviams kartu su menininkais iš Lietuvos tapyti ir leisti aitvarus. Tapytojas bei fotografas Marius Abramavičius ir aitvarų meistras Tadas Surkys keliaudami su aitvarais į Daniją panoro užsukti ir pas mus. Taigi, aitvarai, „Lituanica“, Darius ir Girėnas, oro uostas, Tempelhof, visos mintys susilipdė. Taip! Apie Darių ir Girėną galvosime su aitvarais.
Taip viskas ir nutiko. Tik tą rytą smarkiai lijo, bet mes vistiek susitikome ir nesvarbu, kad mūsų, neišsigandusių šlapio oro, buvo mažai. Dabar žinome, jog aitvarai kyla ir lietuje! Marius ir Tadas atskleidė aitvarų gyvenimo paslaptis, kaip juos laikyti, kaip valdyti, kad nesmigtų žemyn ir ką daryti, jei du aitvarai netyčia susipina. Klausėmės ir mokėmės žaisdami. Ir tik praėjus kelioms valandoms pajautėme šlapias kojas ir šaltį. Praeiviai šypsojosi, tikriausiai atrodėme išties beprotiškai – lietus pliaupia, mes aitvarus laidome ir ne bet kur, o oro uosto lauke, kuriame nė po šlapiu medžiu nepasislėpsi! Ne tik laidėme aitvarus, bet ir klausėmės aitvarų muzikos. Ta virvė, kuri neša aitvarą ir kurią laikome įtempę virpinama vėjo skamba kaip styga ir taip švelniai švilpia.
Taip mes prisiminėme Lietuvos didvyrius, ir patys, kad ir labai mažais, bet tokiais pasijutome tame nesiliaujančiame lietuje, didžiulėje oro uosto erdvėje, o po to šildėmės karšta arbata. Tada pokalbio metu Marius ir Tadas pažadėjo sugrįžt. Ir tikimės, jog ne vienai dienai, kad turėtume laiko išsklaidyt debesis, o tada tapyt aitvarus, kelti į dangų ir klausytis jų muzikos.
Turime minčių pakartoti šią idėją rudenį, prieš tai gerai ištyrinėję orų prognozę!
Dovilė Šermokas „Informacijos“ Birželis 2013